Norint rasti atsakymus į šiuos klausimus, visų pirma derėtų atsigręžti į zoologijos sodų pavyzdžius. Per pastaruosius dešimtmečius, zoologijos sodai patyrė radikalias transformacijas konstrukcijų atžvilgiu: narvai buvo pakeisti natūraliomis buveinėmis ir tam tikrose teritorijose šiandieną gyvūnai turi galimybę laisvai judėti, sodo lankytojams juos stebint keliaujant autobusu ar traukiniais. Tokiu būdu gyvūnai geba kur kas geriau kontroliuoti savo elgesį – būti matomi, kada to nori, ar būti šešėliuose, kada – ne. Jie patys bando apsirūpinti maistu, žaidžia, ilsisi, poruojasi ir elgesi taip, kaip normalūs gyvūnai ir turi elgtis.
Ką naujo šios transformacijos sąlygoja šiandieninėje psichologijoje ir, tuo pačiu, pastatų dizaine? Zoologijos sodai suteikė visus patogumus gyvūnams gyventi, tačiau ne tarpti. Narvuose uždarytieji netrukus tapdavo agresyvūs – sėlinantys, kartojantys tuos pačius judesius, neramūs. Tinkamas to pavyzdys – Centrinio Parko Zoologijos Sodo New York‘e mėginimas paaiškinti pakitusį poliarinės meškos elgesį. Nusamdytas gyvūnų psichologas atskleidė, kad nuolatinis meškos plaukiojimas baseine ratu atvaizduoja ne ką kitą kaip nuobodulį. Zoologijos sodo administracija, norėdama kiek pagerinti gyvūno būvį uždaroje aplinkoje, aprūpino poliarinę mešką įvairiais patogumais bei žaislais, taip siekdama paskatinti gyvūną tyrinėti aplinkui esančias erdves.
Kyla klausimas, ar šių pavyzdžių teigiamos pasekmės gali būti pritaikytos pastatų dizaino kūrimui. Kai kurie ekspertai mano, kad – taip. Stephen Boyden 1971-aisiais sveiką aplinką apibrėžė kaip sąlygą, kurios įgyvendinimas pagerintų žmogaus psichologinį, protinį bei socialinį būvius. Kadangi žmogaus evoliuciją lėmė natūrali aplinka, tikėtina, kad šios tezės įrodymai slypi praėjusių amžių istorijoje – tolimieji žmogaus protėviai buvo įpratę gyventi apsupti Afrikos savanų, todėl tokie mokslininkai kaip ekologas Gordon Orians drąsiai teigia, kad net ir šiandieninėje modernioje visuomenėje žmogų instinktyviai traukia gamta ir erdvės, kurios ją atspindi.
Tyrimai atskleidė, kad pastatai, primenantys natūralią aplinką, geriną žmogaus emocinę būseną ar net atliekamo darbo kokybę. Puikus to pavyzdys – tyrinėtojo Roger Ulrich konstatuotos išvados, kuriose atskleista, kad statiniuose, pro kurių langus matyti žaluma, dirbantys žmonės jaučiasi kur kas geriau, nei darbuotojai dienas praleidžiantys aplinkui tematydami urbanizuotų miestų daugiaaukščius pastatus. Svarbu paminėti ir tai, kad sąryšis su gamta taip pat padeda susikoncentruoti, šiek tiek atsikvėpti ir priimti tinkamiausius su darbu (ir ne tik) susijusius sprendimus.
Šiuos faktus įmanu pritaikyti ir kitose situacijose, darančiose įtaką mūsų gyvenimo saugumui. Mokslininkai yra įrodę, kad gyvenamojoje aplinkoje, kurioje yra žalumos, pasitaiko kur kas mažiau nusikalstamosios veiklos atvejų nei tose teritorijoje, kuriose gausi medžių bei apskritai parkų stoka.
Atsižvelgiant į visus šiuos svarbos faktorius, galima teigti, kad komfortabili darbo ar gyvenamosios vietos aplinka lemia žmogaus savijautą ir atliekamų užduočių produktyvumą. Kuriantiesiams patalpų dizainą privalu į tai atkreipti dėmesį, nes tik tokiu atveju visuomenės psichologiniai bei socialiniai rodikliai kils.
