Trapi tvirtybė: Senovės japonų pagodos
Japonija – šalis, kurioje visagalė gamta nemato reikalo slėpti savo atomų. Šiame pasaulio krašte siaučia taifūnai ir pagrindas po kojomis nuolat virpa dėlei žemės drebėjimų gausos. Tad neišvengiamai kyla klausimas – kaipgi aukščiausi ir, rodos, trapiausi šios valstybės pastatai – daugiau nei penki šimtai medinių pagodų – išliko stabilios jau bemaž du tūkstantčius metų?
Istorija rodo, kad per praėjusius 1400 metų sugriuvo tik dvi pagodos, greičiausiai sutrupėjusios liepsnose, sukeltose žaibo arba pilietinio karo iniciatyvų. Sunku patikėti, tačiau Hanshin žemės drebėjimo metu, įvykusio 1995-aisiais, žuvo daugiau nei 6400 žmonių, sugriuvo sudėtingos kelių konstrukcijos, daugybė modernių pastatų ir (netgi) uostų, tačiau įstabi penkių aukštų pagoda greta Toji šventyklos Kiote liko nepatyrusi žalos.
Mokslininkai vis dar negeba atrasti racionalių paaiškinimų, kodėl šie aukšti, grakštūs bokšto formos pastatai yra tokie neįtikėtinai stabilūs. Pagodos statybos modeliai pamažu virsta neįmenama mįsle, turint omenyje faktą, kad tik prieš trisdešimt metų Japonijos statybos pramonė išdrįso pašalinti „plieninius“ pastatus ir ėmė naudoti sutvirtintą betoną it jų tvirtybės pakaitalą. 1968-aisiais trisdešimt šešių aukštų Kasumigaseki pastatas – pirmasis Japonijos dangoraižis – Tokijuje buvo pripažintas šiuolaikinės inžinerijos šedevru, mat galimi siūbavimai žemės drebėjimo metu buvo pagaliau panaikinti.
Visgi bene garsiausias 828-ųjų architektas Kobodaishi tolimoje senovėje pagodos statybos konstrukciją parėmė tik kabliukais ir pleištais sutvirtintomis medinėmis struktūromis. Didinga Toji šventyklos pagoda iškilo penkiasdešimt penkių metrų aukščio ir drąsiai galėjo prisilyginti bemaž pusei po vienuolikos amžių sukonstruoto Kasumigaseki dangoraižio. Tad Japonijos senovės dailidės aiškiai žinojo, kaip susidoroti su gamtos stichijomis.
Daugiaaukštės pagodos Japonijoje paplito maždaug šeštame amžiuje. Šių pastatų architektūrinės tradicijos kildinamos iš Kinijos, kurioje jos buvo siejamos su budismu ir religinėmis ceremonijomis, šventyklomis. Kinai pagodas statė naudodami plytas arba akmens pluoštus, su vidinėmis laiptų konstrukcijomis ir naudojo šiuos statinius kaip apžvalgos postus. Japonijoje pagodos statyba buvo greitai pritaikyta vietos sąlygoms – jos buvo statytos kiek mažesnio aukščio (dažniausiai penkių aukštų) ir pagrinde tik iš medžio. Šių pagodų laiptai buvo nesutvirtinti, nes šie pastatai, skirtingai nei Kinijoje, neturėjo praktinės reikšmės ir buvo statomi it meno kūriniai. Siekiant apsisaugoti nuo taifūnų, japonai pratęsė pagodų atbrailas ir tokiu būdų išvengė lietaus vandens gūsių, ir šiuos karnizus dengė tvirtesne medžiaga nei Kinijoje, kurioje buvo įprasta naudoti porcelianą – molinėmis čerpėmis.
Japonų pagodos taip pat išsiskyrė sava centrine kolona shinbashira, kuri it milžiniška, stacionari švytuoklė kabėjo nepritvirtina nuo pastato viršaus. Senovės amatininkai, neturėdami prieigos prie dabartinių technologijų, regis, visgi gebėjo suvokti tam tikrus inžinerijos dėsnius, kurie vėliau, po tūkstančio metų buvo pritaikyti dabartinių dangoraižių statyboje – shinbashira, įdiegta pagodos centre, palaikė individualių aukštų stabilumą, neleisdama jiems judėti per toli vienas nuo kito.
Svarbu paminėti ir tai, kad smailėjantys ir tuo pačiu mažėjantys nuo apačios į viršų pagodų aukštai nebuvo sutvirtinami tarpusavyje. Dvylika vidinių kolonų palaikė visą pastato svorį, tačiau nei viena iš šių kolonų nebuvo individualiai pritvirtinta prie aukštų. It virtinė viena ant kitos sudėtų kepurių – paprastai tariant, tokia ir buvo japoniškosios pagodos konstrukcija.
Tad galima konstatuoti, jog senovės japonų statybininkai sukūrė architektūrinį šedevrą, pranokusį visus ateityje sukonstruotus modernius pastatus bei milžiniškuosius dangoraižius. Net ir šiandieninėje visuomenėje, technologijų eroje, sunku ir bemaž neįmanu suvokti, kokiomis priemonėmis pagodų statybos buvo planuojamos ir kaip iš tiesų jųjų stabilumas buvo kuriamas.
