Šis Venecijos neatkartojamas grožis yra neatsiejamas nuo miesto architektūros, kuri kviečia mus atsigręžti į tolimąją istoriją. Nuosavų namų statyba, kuriai didžioji dalis šio straipsnio ir bus skirta, turi senas tradicijas. XI amžiuje Venecija dėl savo geografinės padietės buvo itin palanki prikliams ir jų amatui, tad praturtėję patricijai (– Sen. Romos piliečiai, turintys visas politines teises) šiaudais dengtus medinius namus ėmė keisti į patogius mūrinius pastatus.
Dėl minėtųjų geografinių aplinkybių Venecijoje atsirado naujas pastato tipas: lengvi dviaukščiai rūmai, pastatyti visai kitaip nei masyvios patricijų rezidencijos Italijos sausumoje. Miestas, visokeriopai apsaugotas nuo užpuolikų tiek iš jūros, tiek iš sausumos, leido atsisakyti mūrinių tvirtovių, gynybinių sienų ir šaudymo angų statybos. Tačiau architektams teko atsižvelgti į dažnai trejopus užsakovų reikalavimus: namai turėjo būti tinkami tiek prekėms laikyti, prekybos biurams steigti ir jaukaus gyvenamojo būsto funkcijoms palaikyti.
Tokio tipo rūmai dažnai buvo projektuojami šalia Didžiojo Kanalo, prie jų buvo švartuojamos gondolos su kroviniais. Pirmame aukšte paprastai darbininkai sandėliuodavo prekes: šilko rietimus, maišus su prieskoniais, metalu, dažais ar grūdais. Jei verslas sekdavosi gerai, patalpas tekdavo plėsti, tad netrukus daugelyje naujų pastatų tarp sandelio ir antro aukšto imta mūryti papildomas patalpas, kuriose taip pat buvo talpinamos prekės, įkuriami biurai ar apgyvendami samdiniai.
Antras aukštas buvo skirtas šeimininkams ir jų tarnams. Laiptai į jį dažniausiai buvo įrengiami šone, jie paprastai vedė į didžiulę salę, besitesiančią per visą pastatą (apie 20-25 metrus). Salė buvo projektuojama penkių metrų pločio ir šešių metrų aukščio. Šios erdvės kasdienybėje atstodavo koridorių, o ypatingomis progomis tapdavo ir iškilmingų pokylių vieta. Abiejuose salės pusėse buvo įrengiami miegamieji ir valgomieji kambariai, dažnai – virtuvė ir tualetas.
Virš namo palėpės buvo skalbiniams džiauti skirta terasa, nes tuometinėje Venecijoje sodai vis dar buvo retenybė. Stogas, dažniausiai keturių šlaitų, atlikinėjo itin svarbias funkcijas: surinkinėjo lietaus vandenį, o akmeniniais latakais ir vamzdžiai jungė pastato sienas su požeminėmis cisternomis.
Tad tokio tipažo gyvenamieji namai vyravo kelis šimtmečius, keitėsi tik pastatų išvaizda ir fasadas, kurių stilius priklausė nuo to meto istorinių aplinkybių. Pavyzdžiui, kai 1204 metais Konstantinopolį užkariavo Venecijos remiama kryžiuočių armija, dar labiau praturtėję pirkliai ir didikai namų fasadus ėmė puošti dekoratyviniais bareljefais ir frizais su gyvūnijos ar botanikos motyvais. Vėliau rūmai tapo paslaptingųjų Rytų dvasios atspindžiais, o XVI amžiuje fasadų puošyboje buvo įmanu atrasti ir gotikos elementų.
Istorija atskleidžia, jog ilgaainiui Venecija išties tapo turtingiausiu Europos miestu. Pastatai ėmė atrodyti vis iškilmingiau ir prabangiau: su išsikišančiais namų kampais, stambiomis atbrailomis, langų ir durų rėmais iš dailiai kalto akmens. Atsirado ir trečiasis aukštas. Numanoma, jog tokios akmeninės tvirtovės turėjo kainuoti net iki 200 tūkst. dukatų. Paprastai venecijiečiui tai buvo sunkiai suvokiama suma, mat uždirbantis 1000 dukatų per metus buvo laikomas pasiturinčiu žmogumi.
O kokia Venecija šiandien? Viduramžiais patatyti architektūriniai šedevrai vis dar stebina ir šių laikų modernų žmogų, tačiau besikeičianti visuomenė daro įtaką ir miesto kūrimosi raidai. Tad kokią Veneciją pasaulis išvys dar po kelių šimtų metų?..
Venecija šiandien
